saint

Reading about Elizabethan occult philosophy feels less like studying history and more like auditing a laboratory where theology, mathematics, and angelic linguistics were sharing the same bench.

The Cabala, in this setting, struck me as applied melancholy with a return ticket. A disciplined descent into symbolic darkness, yes, but with rails. You enter the labyrinth of correspondences, numbers, divine names, planetary hierarchies. You feel the weight of Saturn on the skull. Yet there is always a ladder back out. Structure. Commentary. A sanctioned map of the invisible.

The Enochian manuscripts feel different. They are what happens when you lose the ticket.

Just read it.

Knygą („Alfavilnius“) nusitvėriau random, kaip seniau, kai kasetes pirkdavau pagal viršelį – laiko galvoti nebuvo. Kudos Linai.

Dabar pirmiausia žvilgsnis krenta į leidimo metus: ar tonas atitinka laikmetį, ar neatrodo dirbtinis (LLM)? Čia kaulų kramtyti nereikėjo – išleista 2008 m. Jei kartais kyla modernumo ošimas, tai greičiau dėl mūsų pačių internetinių nuostatų.

Skaitydamas susidariau jausmą, kad „vaibas“ labai pažįstamas – tarsi literatūriniai triukai jau būtų matyti anksčiau, bet paminėti nuogi priešpiečiai sustatė viską į vietas.

TL;DR: Jei ši apžvalga neaiški – tokia pat miglota ir knyga. Jei aiški – drąsiai imkit ją ir skaitykit.

This was my first acquaintance with Ezra Pound, while walking in Venice. I'm not sure how to properly evaluate the experience, but anyone interested in understanding the creator more deeply should explore the environment where the art was made.

If you see a human coming towards you - the safest action to take is to run and hide.